Kuo kvepėjo viduramžiai?
Kai išgirstate žodį „viduramžiai“, kokį kvapą įsivaizduojate sklindantį nuo tais laikais gyvenusių žmonių ir jų namų? Ar iš tiesų tuomet visur nosį rietė pasibaisėtinas dvokas? Tyrimai rodo, kad tai ne visai tiesa. Iš tiesų viduramžiais žmonės gyveno mažiau higieniškomis sąlygomis, jei palygintumėte su šiandienėmis, bet viskas nebuvo taip blogai!
Vonia
Yra žinoma, kad viduramžiais žmonės maudydavosi dažniau nei jų palikuonys XIX a. Buvo įprasta, kad šiais malonumais mėgaudavosi šeimininkai kartu su pas juos atvykusiais svečiais. Populiarios buvo nešiojamosios medinės vonios, kurių vidus apmuštas minkšta medžiaga ir dėl patogumo pritaisytos pagalvėlės. Karalių rūmuose buvo ir panašių į šiandienius vonios kambarių su keraminėmis plytelėmis išklotomis grindimis bei vonios kilimėliais. Pavyzdžiui, Anglijos karalius Džonas maudydavosi kartą per tris savaites, tačiau tai darydavo reguliariai, o karaliaus Edvardo IV metraštininkai pažymėjo, kad jo didenybės barzdaskučiui kiekvieno šeštadienio vakarą sumokama po du kepalus duonos ir ąsotis vyno už tai, kad jis „pamalonina karalių ištrinkdamas jam galvą, nuplaudamas kojas ir pėdas bei švariai jį nuskusdamas“. Vargingesnė visuomenės dalis naudodavosi viešosiomis pirtimis – po gatves lakstydavo berniukai rėkaudami, kad vanduo jau karštas, ir kviesdami žmones ateiti praustis.
Geros manieros
Kaip įrodymas, kad higiena viduramžiais buvo svarbi, išlikę keletas knygelių, kurios skirtos norintiesiems patobulinti savo manieras. Jose aprašomi, kad tokie nepriimtini dalykai kaip dantų valymasis staltiese sėdint prie stalo ir spjaudymas ant jo susilauks nepritariančių žvilgsnių, taip pat nosies išsišnypštimas į delną ir jo nusivalymas į drabužius. Pabrėžiama, kad nagai visuomet turi būti švarūs, o rankos, dantys ir veidas turi būti prausiami kiekvieną rytą.
Rankų plovimo ritualas
Kilmingiesiems rankų plovimas dažnai būdavo savotiškai ypatingas ritualas, kuriam atlikti reikėjo dviejų dubenų – vieno tuščio, kito pilno šilto pakvėpinto vandens, dviejų tarnų ir rankšluosčio. Dubuo su šiltu vandeniu buvo laikomas ant indaujos uždengtas tuščiuoju dubeniu. Atvykus kilmingam asmeniui, vienas tarnas nukeldavo dengiantįjį dubenį ir paduodavo kitam tarnui kartu su vandens pilnuoju dubeniu. Šis tarnas per ranką būdavo persimetęs švarų rankšluostį. Jis atsiklaupdavo laikydamas tuščią dubenį žemiau, o iš pilnojo palengva pildavo vandenį į tuščiąjį, kad kilmingasis galėtų patogiai nusiplauti rankas, laikydamas jas virš tuščio dubens. Tuomet pirmasis tarnas paimdavo iš antrojo rankšluostį ir juo nusausindavo kilmingajam rankas. Argi ne iškilmingas ritualas?
Burnos higiena
Viduramžiais vienintelis dantų gydymo būdas – sugedusio danties pašalinimas. Šią skausmingą operaciją atlikdavo be jokių nuskausminamųjų vaistų ar procedūrų. Be to, tais laikais nebuvo jokių protezų ir niekas nedėdavo dirbtinių dantų. Dėl šių priežasčių viduramžiais dantimis labai rūpinosi. Gerai išauklėti žmonės kiekvieną rytą dantis valydavosi švariu medžiagos gabalėliu, taip pat buvo populiarūs vaistažolių mišiniai, kurie burnai suteikdavo malonų kvapą, o šveitimui naudojo sudegintų rozmarinų pelenus.
Trenkame galvą ir kvėpinamės
Išlikę XIII a. įrašai rodo, kad Vakarų Europoje plaukus dažniausiai trinkdavo didžiuliame, tačiau negiliame dubenyje, kurį statydavo ant grindų patiesto kilimėlio. Žmogus, kuris trinkdavo sau galvą, susilenkdavo per juosmenį, panardindavo galvą į dubenį, tuomet išmuiluodavo plaukus ir išskalaudavo juos tame pačiame dubenyje. Prieš pradedant naudoti alkoholio pagrindu gaminamą tualetinį kvapųjį vandenį, kuris atsirado XIV a., mūsų švarieji ir geromis manieromis pasižymintys viduramžių vyrai ir moterys savo švaros procedūras baigdavo apsibarstydami pudros milteliais veidą ir kartais visą kūną. Pudrą gamindavo iš ryžių, trintų vilkdalgių šaknų arba trintų ajerų šaknų bei įvairių trintų kvapiųjų prieskonių ir vaistažolių, pavyzdžiui, gvazdikėlių, džiovintų rožių žiedlapių bei levandų.
Nepamirškime drabužių!
Kilmingieji stengėsi kvėpinti ne tik savo kūną, bet ir drabužius bei patalynę. Pavyzdžiui, karaliui Edvardui IV ypač patiko žibuoklių bei vilkdalgių kvapas, dėl to virinant jo skalbinius į katilą įmesdavo šių augalų. Levandas ir kitas džiovintas kvapiąsias žoleles dažnai dėdavo į drabužių spintas, tačiau įstabiausias ir labiausiai vertinamas buvo rožių aromatas, išgaunamas įdedant džiovintų žiedlapių tarp drabužių. Geriausiomis rožėmis laikytos augančiosios Provanse, dėl to įvairių Vakarų Europos šalių valdovai ir kilmingieji siųsdavosi prancūziškus žiedlapius savo spintoms kvėpinti.
Įdomūs faktai
Vonia
Yra žinoma, kad viduramžiais žmonės maudydavosi dažniau nei jų palikuonys XIX a. Buvo įprasta, kad šiais malonumais mėgaudavosi šeimininkai kartu su pas juos atvykusiais svečiais. Populiarios buvo nešiojamosios medinės vonios, kurių vidus apmuštas minkšta medžiaga ir dėl patogumo pritaisytos pagalvėlės. Karalių rūmuose buvo ir panašių į šiandienius vonios kambarių su keraminėmis plytelėmis išklotomis grindimis bei vonios kilimėliais. Pavyzdžiui, Anglijos karalius Džonas maudydavosi kartą per tris savaites, tačiau tai darydavo reguliariai, o karaliaus Edvardo IV metraštininkai pažymėjo, kad jo didenybės barzdaskučiui kiekvieno šeštadienio vakarą sumokama po du kepalus duonos ir ąsotis vyno už tai, kad jis „pamalonina karalių ištrinkdamas jam galvą, nuplaudamas kojas ir pėdas bei švariai jį nuskusdamas“. Vargingesnė visuomenės dalis naudodavosi viešosiomis pirtimis – po gatves lakstydavo berniukai rėkaudami, kad vanduo jau karštas, ir kviesdami žmones ateiti praustis.
Geros manieros
Kaip įrodymas, kad higiena viduramžiais buvo svarbi, išlikę keletas knygelių, kurios skirtos norintiesiems patobulinti savo manieras. Jose aprašomi, kad tokie nepriimtini dalykai kaip dantų valymasis staltiese sėdint prie stalo ir spjaudymas ant jo susilauks nepritariančių žvilgsnių, taip pat nosies išsišnypštimas į delną ir jo nusivalymas į drabužius. Pabrėžiama, kad nagai visuomet turi būti švarūs, o rankos, dantys ir veidas turi būti prausiami kiekvieną rytą.
Rankų plovimo ritualas
Kilmingiesiems rankų plovimas dažnai būdavo savotiškai ypatingas ritualas, kuriam atlikti reikėjo dviejų dubenų – vieno tuščio, kito pilno šilto pakvėpinto vandens, dviejų tarnų ir rankšluosčio. Dubuo su šiltu vandeniu buvo laikomas ant indaujos uždengtas tuščiuoju dubeniu. Atvykus kilmingam asmeniui, vienas tarnas nukeldavo dengiantįjį dubenį ir paduodavo kitam tarnui kartu su vandens pilnuoju dubeniu. Šis tarnas per ranką būdavo persimetęs švarų rankšluostį. Jis atsiklaupdavo laikydamas tuščią dubenį žemiau, o iš pilnojo palengva pildavo vandenį į tuščiąjį, kad kilmingasis galėtų patogiai nusiplauti rankas, laikydamas jas virš tuščio dubens. Tuomet pirmasis tarnas paimdavo iš antrojo rankšluostį ir juo nusausindavo kilmingajam rankas. Argi ne iškilmingas ritualas?
Burnos higiena
Viduramžiais vienintelis dantų gydymo būdas – sugedusio danties pašalinimas. Šią skausmingą operaciją atlikdavo be jokių nuskausminamųjų vaistų ar procedūrų. Be to, tais laikais nebuvo jokių protezų ir niekas nedėdavo dirbtinių dantų. Dėl šių priežasčių viduramžiais dantimis labai rūpinosi. Gerai išauklėti žmonės kiekvieną rytą dantis valydavosi švariu medžiagos gabalėliu, taip pat buvo populiarūs vaistažolių mišiniai, kurie burnai suteikdavo malonų kvapą, o šveitimui naudojo sudegintų rozmarinų pelenus.
Trenkame galvą ir kvėpinamės
Išlikę XIII a. įrašai rodo, kad Vakarų Europoje plaukus dažniausiai trinkdavo didžiuliame, tačiau negiliame dubenyje, kurį statydavo ant grindų patiesto kilimėlio. Žmogus, kuris trinkdavo sau galvą, susilenkdavo per juosmenį, panardindavo galvą į dubenį, tuomet išmuiluodavo plaukus ir išskalaudavo juos tame pačiame dubenyje. Prieš pradedant naudoti alkoholio pagrindu gaminamą tualetinį kvapųjį vandenį, kuris atsirado XIV a., mūsų švarieji ir geromis manieromis pasižymintys viduramžių vyrai ir moterys savo švaros procedūras baigdavo apsibarstydami pudros milteliais veidą ir kartais visą kūną. Pudrą gamindavo iš ryžių, trintų vilkdalgių šaknų arba trintų ajerų šaknų bei įvairių trintų kvapiųjų prieskonių ir vaistažolių, pavyzdžiui, gvazdikėlių, džiovintų rožių žiedlapių bei levandų.
Nepamirškime drabužių!
Kilmingieji stengėsi kvėpinti ne tik savo kūną, bet ir drabužius bei patalynę. Pavyzdžiui, karaliui Edvardui IV ypač patiko žibuoklių bei vilkdalgių kvapas, dėl to virinant jo skalbinius į katilą įmesdavo šių augalų. Levandas ir kitas džiovintas kvapiąsias žoleles dažnai dėdavo į drabužių spintas, tačiau įstabiausias ir labiausiai vertinamas buvo rožių aromatas, išgaunamas įdedant džiovintų žiedlapių tarp drabužių. Geriausiomis rožėmis laikytos augančiosios Provanse, dėl to įvairių Vakarų Europos šalių valdovai ir kilmingieji siųsdavosi prancūziškus žiedlapius savo spintoms kvėpinti.
Įdomūs faktai
- Seniausias Anglijoje rašytinis šaltinis apie vaistažolių naudojimą vonioms bei namams kvėpinti datuojamas 900–950 m.
- XI a. pradėjus rengti kryžiaus žygius į Azijos kraštus, iš ten į Europą buvo atvežtas muilas.
- Kadangi net ir kilmingieji puotų metu dažnai valgydavo rankomis, ant stalų svečių patogumui stovėdavo dubenys su kvapiuoju rožių vandeniu rankoms po valgio nusiplauti.
- Burgundijos kunigaikštis Filipas Gerasis turėjo berniuko statulą, kuris „šlapinosi“ rožių vandeniu.
- Kilmingųjų rūmai ir pilys dažnai dvokdavo drėgme ir pelėsiais. Šiam dvokui nuslopinti ant grindų barstydavo džiovintų žolelių: levandų, čiobrelių, vingiorykščių, raudonėlių ir kiti.
Vedybos viduramžiais
Viduramžių pradžioje, Europoje susidūrus viduržemiškajai judėjo-krikščioniškai, taip pat paveiktai ir romėnų, bei šiaurietiškoms barbarų genčių kultūroms, įvyko ir skirtingų socialinių sistemų susidūrimas. Ne išimtis čia ir santuokos institutas, kurio sampratos jose buvo ganėtinai skirtingos. Kaip knygoje Law and Revolution: The Formation of the Western Legal Tradition nurodo žymus teisininkas Haroldas J. Bermanas, Viduramžiškoji ir iki-krikščioniškos Europos santuokos samprata labai skyrėsi ir pirmaisiais amžiais po Romos imperijos žlugimo tarp jų vyko tam tikra idėjinė kova. Vienoje pusėje buvo gentiniai papročiai su priverstinėmis vedybomis, kai kur poligamija, o kitoje – monogamija ir, bent jau teoriškai, vedybos laisva valia.
Socialiniai pokyčiai, prasidėję XI-XII a., tokie kaip miestų augimas ar sumažėjusi valstybės įtaka Bažnyčiai, lėmė ir ankstesnių socialinių tradicijų pokyčius. Tuo pačiu, reikėjo naujai teisiškai apibrėžti, kas yra galiausiai turėtų būti laikoma ta legalia ir legitimia santuoka. Kaip pagrindinis reikalavimas akcentuota jau ir čia paminėta laisva valia. Teisėtomis vedybomis gali būti tik tokios, kuomet abi pusės su tuo niekeno neverčiamos sutinka. Taip pat kelti ir kiti reikalavimai susiję su amžiumi bei kraujo ryšiais: merginos gali tekėti sulaukusios bent dvylikos, o vaikinai vesti anksčiausiai būdami 14 metų; jaunųjų negali sieti artimesni nei penktos kartos giminystės ryšiai (iki 1215 m. tuoktis negalėdavo giminės per septynias kartas). Vis dėlto vaikų pa(si)žadėjimas tiek aristokratų, tiek valstiečių sluoksniuose buvo toli gražu ne retas reiškinys. Nors esama pavyzdžių, kuomet sutrukdyta keturmečių vestuvėms, sulaukus septynerių tokio laimingo išgelbėjimo tikėtis buvo sunkiau, mat į tokio amžiaus vaikų santuokas jau žvelgta atlaidžiau. Taip pat vedybos leistos tarp skirtingų socialinių grupių atstovų, pavyzdžiui, laisvojo valstiečio ir baudžiauninkės.
Čia reikia pastebėti, kad pačių vedybų metu dvasininko dalyvavimas privalomu padarytas tik Naujųjų laikų pradžioje, XVI a. Iki tol (nuo 1215 m. Laterano susirinkimo) vienintelė iškelta sąlyga, kad pasižadant turi dalyvauti bent koks nors liudininkas, kas taip pat ne visada būdavo įgyvendinama. Po pasižadėjimo vienas kitam turėdavo įvykti ir copula carnalis, t.y. fizinė sueitis. Be jos santuoka galėjo būti laikoma negaliojančia. Taip pat reikia pabrėžti, kad kaip vedybinė priesaika, taip ir lytinis aktas negalėjo būti atliekamas per prievartą, o tik su kitos pusės sutikimu. Antraip vedybos laikomos nepatvirtintomis. Be šio vedybų proceso užbaigimo (tad ir impotencijos atveju), jungtuves buvo galima anuliuoti ir laikyti negaliojančomis. Taigi, bendrai galima išskirti tris žingsnius link galiojančios santuokos:
Pasižadėjimas susituokti ateityje. Kitaip tariant susižadėjimas, kurį abipusiu sutarimu galima nutraukti.
Vedybinių pažadų davimas dabartyje, dalyvaujant liudininkui. Tai jau yra santuokinis kontraktas tarp jaunavedžių.
Laisvanoriška fizinė sueitis, įtvirtinanti santuoką.
Be šių punktų nepaisymo, tarp kitų priežasčių, kurios taip pat laikytos pakankamomis sąjungos anuliavimui buvo ir vienos iš pusių tikrosios tapatybės nuslėpimas, kokių nors rimtų fizinių trūkumų ar kitos reikšmingos informacijos nutylėjimas, vienos iš pusių nebuvimas krikščionimi (eretikai ir ekskomunikutieji legaliai tuoktis galėjo). Be to, nors laisvas sutikimas tuoktis buvo būtina sąlyga, jos, aišku, ne visuomet buvo laikomasi. Šeimos dažnai susitardavo, ką už ko išleis, atsižvelgdamos į turtinius-ekonominius interesus. Kaip anglų vienuolis ir kronikininkas Robertas Mannyngas rašo Handlyng Sinne, vedybos dėl turto (pavyzdžiui, galvijų) yra neteisingos ir teks dėl to gailėtis. Tad nors bendrai idėjų lygmenyje laisvanoriškumo svarba ir pabrėžta, praktiškai į ją, kaip ir į kitus teisinius principus, atsižvelgiama buvo toli gražu ne visada.
Vedybas ne iš teisinės, o iš paprotinės pusės apžvelgia Frances ir Joseph Gies. Anot jų, kaimuose tradiciškai įžadai buvo duodami prie bažnyčios durų, tačiau nemažai būdavo duodama ir kitur: miškuose, laukuose, namuose, užeigose ar, galų gale, lovose. Esant tokiai plonai ir sunkiai nubrėžiamai ribai tarp vedybinio ir nevedybinio gyvenimo, bent jau kaimuose į nesantuokinius ryšius buvo žiūrima pakankamai liberaliai. Tiesa, už tai būdavo skiriamos baudos, bet tokie santykiai dažnai paprasčiausiai niekam nerūpėdavo ir vėliau už tokios informacijos slėpimą ar pražiūrėjimą baudas gaudavo su teisės priežiūra susiję asmenys. Daugiau nepalankiau buvo žiūrima į svetimavimą bei bigamiją, kadangi tai kėlė tiesioginį pavojų jau esamoms šeimoms. Daugpatystė jau buvo laikoma pakankama priežastimi santuokos anuliavimui, tačiau bendrai skyrybų atvejai tarp valstiečių pasitaikydavo retai. Viena iš to priežasčių buvo ir procedūrų kainų neįkandamumas, jei skirtasi dėl menkesnių antrosios pusės prasikaltimų.Kiek kitokia tradicija susiklostė tarp turtingesniųjų klasių atstovų, mat čia teisiniai veiksmai vaidino daug didesnį vaidmenį. Pirma reikėdavo priimti susitarimą dėl kraičio, kas šiuo atveju buvo ypač aktualu dėl to paties tarpšeimyninio vestuvių planavimo iš išskaičiavimo. Tuomet pora turėdavo susižadėti, duodama priesaiką į ateitį. Vestuviu metu ji kartojama, tačiau jau kalbant esamuoju laiku. Nors privalomo reikalavimo ceremonijoje dalyvauti dvasininkui vis dar nėra, tačiau paprastai vedybos nuo bažnyčios neatsiejamos ir prisiekiama kunigo akivaizdoje. Žinoma, po to jau seka vestuvinis pokylis.
Socialiniai pokyčiai, prasidėję XI-XII a., tokie kaip miestų augimas ar sumažėjusi valstybės įtaka Bažnyčiai, lėmė ir ankstesnių socialinių tradicijų pokyčius. Tuo pačiu, reikėjo naujai teisiškai apibrėžti, kas yra galiausiai turėtų būti laikoma ta legalia ir legitimia santuoka. Kaip pagrindinis reikalavimas akcentuota jau ir čia paminėta laisva valia. Teisėtomis vedybomis gali būti tik tokios, kuomet abi pusės su tuo niekeno neverčiamos sutinka. Taip pat kelti ir kiti reikalavimai susiję su amžiumi bei kraujo ryšiais: merginos gali tekėti sulaukusios bent dvylikos, o vaikinai vesti anksčiausiai būdami 14 metų; jaunųjų negali sieti artimesni nei penktos kartos giminystės ryšiai (iki 1215 m. tuoktis negalėdavo giminės per septynias kartas). Vis dėlto vaikų pa(si)žadėjimas tiek aristokratų, tiek valstiečių sluoksniuose buvo toli gražu ne retas reiškinys. Nors esama pavyzdžių, kuomet sutrukdyta keturmečių vestuvėms, sulaukus septynerių tokio laimingo išgelbėjimo tikėtis buvo sunkiau, mat į tokio amžiaus vaikų santuokas jau žvelgta atlaidžiau. Taip pat vedybos leistos tarp skirtingų socialinių grupių atstovų, pavyzdžiui, laisvojo valstiečio ir baudžiauninkės.
Čia reikia pastebėti, kad pačių vedybų metu dvasininko dalyvavimas privalomu padarytas tik Naujųjų laikų pradžioje, XVI a. Iki tol (nuo 1215 m. Laterano susirinkimo) vienintelė iškelta sąlyga, kad pasižadant turi dalyvauti bent koks nors liudininkas, kas taip pat ne visada būdavo įgyvendinama. Po pasižadėjimo vienas kitam turėdavo įvykti ir copula carnalis, t.y. fizinė sueitis. Be jos santuoka galėjo būti laikoma negaliojančia. Taip pat reikia pabrėžti, kad kaip vedybinė priesaika, taip ir lytinis aktas negalėjo būti atliekamas per prievartą, o tik su kitos pusės sutikimu. Antraip vedybos laikomos nepatvirtintomis. Be šio vedybų proceso užbaigimo (tad ir impotencijos atveju), jungtuves buvo galima anuliuoti ir laikyti negaliojančomis. Taigi, bendrai galima išskirti tris žingsnius link galiojančios santuokos:
Pasižadėjimas susituokti ateityje. Kitaip tariant susižadėjimas, kurį abipusiu sutarimu galima nutraukti.
Vedybinių pažadų davimas dabartyje, dalyvaujant liudininkui. Tai jau yra santuokinis kontraktas tarp jaunavedžių.
Laisvanoriška fizinė sueitis, įtvirtinanti santuoką.
Be šių punktų nepaisymo, tarp kitų priežasčių, kurios taip pat laikytos pakankamomis sąjungos anuliavimui buvo ir vienos iš pusių tikrosios tapatybės nuslėpimas, kokių nors rimtų fizinių trūkumų ar kitos reikšmingos informacijos nutylėjimas, vienos iš pusių nebuvimas krikščionimi (eretikai ir ekskomunikutieji legaliai tuoktis galėjo). Be to, nors laisvas sutikimas tuoktis buvo būtina sąlyga, jos, aišku, ne visuomet buvo laikomasi. Šeimos dažnai susitardavo, ką už ko išleis, atsižvelgdamos į turtinius-ekonominius interesus. Kaip anglų vienuolis ir kronikininkas Robertas Mannyngas rašo Handlyng Sinne, vedybos dėl turto (pavyzdžiui, galvijų) yra neteisingos ir teks dėl to gailėtis. Tad nors bendrai idėjų lygmenyje laisvanoriškumo svarba ir pabrėžta, praktiškai į ją, kaip ir į kitus teisinius principus, atsižvelgiama buvo toli gražu ne visada.
Vedybas ne iš teisinės, o iš paprotinės pusės apžvelgia Frances ir Joseph Gies. Anot jų, kaimuose tradiciškai įžadai buvo duodami prie bažnyčios durų, tačiau nemažai būdavo duodama ir kitur: miškuose, laukuose, namuose, užeigose ar, galų gale, lovose. Esant tokiai plonai ir sunkiai nubrėžiamai ribai tarp vedybinio ir nevedybinio gyvenimo, bent jau kaimuose į nesantuokinius ryšius buvo žiūrima pakankamai liberaliai. Tiesa, už tai būdavo skiriamos baudos, bet tokie santykiai dažnai paprasčiausiai niekam nerūpėdavo ir vėliau už tokios informacijos slėpimą ar pražiūrėjimą baudas gaudavo su teisės priežiūra susiję asmenys. Daugiau nepalankiau buvo žiūrima į svetimavimą bei bigamiją, kadangi tai kėlė tiesioginį pavojų jau esamoms šeimoms. Daugpatystė jau buvo laikoma pakankama priežastimi santuokos anuliavimui, tačiau bendrai skyrybų atvejai tarp valstiečių pasitaikydavo retai. Viena iš to priežasčių buvo ir procedūrų kainų neįkandamumas, jei skirtasi dėl menkesnių antrosios pusės prasikaltimų.Kiek kitokia tradicija susiklostė tarp turtingesniųjų klasių atstovų, mat čia teisiniai veiksmai vaidino daug didesnį vaidmenį. Pirma reikėdavo priimti susitarimą dėl kraičio, kas šiuo atveju buvo ypač aktualu dėl to paties tarpšeimyninio vestuvių planavimo iš išskaičiavimo. Tuomet pora turėdavo susižadėti, duodama priesaiką į ateitį. Vestuviu metu ji kartojama, tačiau jau kalbant esamuoju laiku. Nors privalomo reikalavimo ceremonijoje dalyvauti dvasininkui vis dar nėra, tačiau paprastai vedybos nuo bažnyčios neatsiejamos ir prisiekiama kunigo akivaizdoje. Žinoma, po to jau seka vestuvinis pokylis.
Quodlibeta arba klausk profesoriaus bet ko
Pirmoje XIII a. pusėje Paryžiaus universitete atsirado nauja tradicija. Prieš didžiąsias metų šventes, pabaigus paskaitas, pradėtos rengti viešos diskusijos, kurių metu studentai dėstytojams galėdavo užduoti klausimus apie bet ką (de quodlibet). Tokia pramoga leido būsimiesiems akademikams uždavinėti pačius painiausius klausimus, kokius tik pavykdavo sugalvoti, o mokytojams tai buvo ir nemažas iššūkis, mat atsakymas turėjo būti ir improvizuotas vietoje, ir atitikti visus logikos reikalavimus. Tie patys klausimai ir atsakymai kartais būdavo surašomi į atskiras knygas. Štai, pavyzdžiui, šv. Tomui Akviniečiui priklauso dvylika tokių quodlibeta, kuriose pateiktos 264 studentams ramybės nedavusios problemos ir jų sprendiniai.
Kaip išskiria Christopheris Schabelis, egzistavo dviejų kategorijų profesoriai, atsakinėję į klausimus de quodlibet. Pirmajai priklausė vadinamoji sekuliarioji klera (vyskupai, kunigai, diakonai, t.y. dvasininkai neturintys regulos), o antrajai regulos klera (vienuoliai, abatai). Nors pradžioje daugiau dominavo pirmieji, antroji grupė perėmė įtaką vėliau, kuomet aukštus postus universitetuose ėmė užimti vis daugiau dominikonų, pranciškonų ir kitų ordinų atstovų. Tad be jokios abejonės, didelė dalis klausimų buvo teologinio pobūdžio (net ir diskusijų apie ekonomiką atvejų, apie pusę klausimų būdavo susiję su finansiniais Bažnyčios reikalais ir dar nemaža dalis su dvasine savanoriško turto atsisakymo svarba ir reikšme). Vis dėlto, įdomybių ten gali atrasti įvairių sričių specialistai, nuo antropologų iki ekonomistų. Ir, žinoma, kaip rašo Schabelis, buvo klausiama visko, “kas tik susiję su dvasininkais”, mat pačių studentų teisinis statusas buvo būtent toks.
Maždaug aštuntame XIII a. dešimtmetyje iš Paryžiaus universiteto ši tradicija persikėlė ir į kitus universitetus. Tuo pat metu sugriežtėjo ir taisyklės dėl to, kas turi teisę atsakinėti į klausimus. Tapo būtina turėti aukštesnius teologinio išsilavinimo laipsnius. Galbūt iš dalies dėl to, o galbūt ir dėl kitų priežasčių (kaip kad prigimtinio nemažos dalies klausimų kvailumo), dar neįpusėjus XIV a. rašytiniai quodlibeta šaltiniai nunyko ir daugiau išsamių duomenų apie tokius viešus dėstytojų kamantinėjimus bet kokia tema nebeliko. Labiausiai žinoma tai, kad pati žodinė atviro klausinėjimo tradicija neišnyko ir toliau gyvavo.
Keletas įdomesnių tokių klausimų pavyzdžių:
Kaip išskiria Christopheris Schabelis, egzistavo dviejų kategorijų profesoriai, atsakinėję į klausimus de quodlibet. Pirmajai priklausė vadinamoji sekuliarioji klera (vyskupai, kunigai, diakonai, t.y. dvasininkai neturintys regulos), o antrajai regulos klera (vienuoliai, abatai). Nors pradžioje daugiau dominavo pirmieji, antroji grupė perėmė įtaką vėliau, kuomet aukštus postus universitetuose ėmė užimti vis daugiau dominikonų, pranciškonų ir kitų ordinų atstovų. Tad be jokios abejonės, didelė dalis klausimų buvo teologinio pobūdžio (net ir diskusijų apie ekonomiką atvejų, apie pusę klausimų būdavo susiję su finansiniais Bažnyčios reikalais ir dar nemaža dalis su dvasine savanoriško turto atsisakymo svarba ir reikšme). Vis dėlto, įdomybių ten gali atrasti įvairių sričių specialistai, nuo antropologų iki ekonomistų. Ir, žinoma, kaip rašo Schabelis, buvo klausiama visko, “kas tik susiję su dvasininkais”, mat pačių studentų teisinis statusas buvo būtent toks.
Maždaug aštuntame XIII a. dešimtmetyje iš Paryžiaus universiteto ši tradicija persikėlė ir į kitus universitetus. Tuo pat metu sugriežtėjo ir taisyklės dėl to, kas turi teisę atsakinėti į klausimus. Tapo būtina turėti aukštesnius teologinio išsilavinimo laipsnius. Galbūt iš dalies dėl to, o galbūt ir dėl kitų priežasčių (kaip kad prigimtinio nemažos dalies klausimų kvailumo), dar neįpusėjus XIV a. rašytiniai quodlibeta šaltiniai nunyko ir daugiau išsamių duomenų apie tokius viešus dėstytojų kamantinėjimus bet kokia tema nebeliko. Labiausiai žinoma tai, kad pati žodinė atviro klausinėjimo tradicija neišnyko ir toliau gyvavo.
Keletas įdomesnių tokių klausimų pavyzdžių:
- Ar galėtų vyskupas, prikeltas iš numirusių, vėl užimti savo pareigas?
- Ar geriau kryžeiviui mirti pakeliui į Šventąją Žemę, ar iš jos grįžtant?
- Jeigu naujagimis turi dvi galvas, jį reikia krikštyti kaip vieną ar kaip du asmenis?
- Ar materija gali egzistuoti be formos?
- Jeigu pirmas būtų nusidėjęs Adomas, o ne Ieva, ar Prigimtinė Nuodėmė persiduotų?
- Ar gamtos dėsniai yra pirmesni nei Planas?
- Ar ugnis gali užšalti?
- Ar skaistumas yra vertingesnis nei kankinystė?
- Jeigu nežinant vyrui moteris svetimauja ir susilaukia dukros, ar gali turi ji teisę į vyro jos dukrai paliktą turtą?
Apie gydymą Vakaruose Viduramžiais
Viduramžių gydytojus Vakarų Europoje galima skirti į dvi labai aiškias kategorijas: kaimo žiniuoniai ir mokyti daktarai. Anot istoriko Jameso Hannamo, universitetus baigusių gydytojų darbas buvo “intensyvesnis, brangesnis ir skausmingesnis”, tačiau realus poveikis nuo liaudies daktarų pasiekimų menkai tesiskirdavo . Dvi pagrindinės procedūros buvo kraujo nuleidimas ir mikstūrų iš žolelių girdymas, ką mielai atlikdavo abiejų kategorijų gydytojai. Nustatant diagnozę dažniausiai imti šlapimo mėginiai, iš kurių buvo bandoma daryti kokias nors išvadas. Pati kolba skirta šlapimui supilti tapo gydytojo profesijos simboliu ir net būdavo naudojama bausmėse už ligonio nugydymą. Kaip rašo Davidas Wootonas, naujojoje Jeruzalės karalystėje 1245 m. buvo priimtas įstatymas nurodęs, kad pacientui mirus dėl gydymo daktaras turi plakamas gatvėje rankoje laikyti šlapimo buteliuką, o tuomet būti pakartas. Tokios bausmės, be abejo, skatino gydytojus ir apsidrausti nuo galimų kaltinimų pakenkimu ligoniui. Todėl kaip rašyta viename XII a. tekste: kai palieki ligonį, tark keletą žodžių jo šeimos nariams. Pasakyk, kad jis labai serga. Jeigu pacientas pasveiks, tavo sugebėjimai bus tik labiau išaukštinti. Jeigu jis numirs, draugai patvirtins, kad niekuo pagelbėti negalėjai. Kitaip tariant, paprastam Viduramžių gyventojui didelių vilčių pasveikti tuometinė medicina negalėjo suteikti.
Ankstyvaisiais Viduramžiais gydymas apskritai nebuvo laikomas mokslu. Kadangi daktarai turėdavo dirbti rankomis, ši sritis buvo daugiau priskirta prie amatų. Tik naujai atradus graikų ir arabų mokslo žmonių darbus mediciną imta labiau gerbti. XI-XII a. atsiranda ir pirmosios mokyklos: Salerne, Paryžiuje, Padujoje, Bolonijoje, Monpeljė bei kituose miestuose, dažniausiai universitetuose. Turėtų žinių pagrindą sudarė II a. gyvenusio Klaudijaus Galeno mokymas apie organizmą ir jį sudarančius keturis skysčius (kraują, flegmą, geltonąją tulžį ir juodąją tulžį). Būtent dėl to toks didelis dėmesys ir skirtas kraujo nuleidimui bei žolelių girdymui (kurio tikslas dažnai būdavo sukelti vėmimą). Galeno idėjos ilgą laiką nebuvo kvestionuojamos ir tik nuo XIV a. imta į žmogaus kūno sandara žvelgti šiek tiek kitaip. Prie to prisidėjo ir atlikti skrodimai. Taip pat vienuoliai ėmė kurti vis daugiau ligoninių, kurios užsiėmė tiek gydymu, tiek vargšų globa, ar veikė kaip prieglobstis keliautojams.
Jau, minėtas medicinos priskyrimas amatams dar kurį laiką paliko ganėtinai ryškų pėdsaką šios mokslo šakos raidoje. Nors žmogaus kūno pažinimas ir laikytas kilniu užsiėmimu, chirurgija vis dar buvo laikoma žemesnio lygio sritimi. Tai buvo ypač ryšku Šiaurės Europoje. Apskritai, kaip teigia knygos Bad Medicine: Doctors Doing Harm Since Hippocrates autorius Davidas Woottonas, paciento lietimas tapo nepriimtinu, tad populiarusis šlapimo tyrimas beliko vieninteliu leidžiamu metodu aiškinantis paciento ligos priežastis (be to ir vizitas tapo nebebūtinu).
Nutarus, kad reikia ne tik kraujo nuleidimo, bet ir operacijos, reikėjo išspręsti skausmo malšinimo klausimą. Tam buvo galima naudoti įvairius nuskausminamus gėrimus, kurių receptai atrodo gana egzotiškai: paimkite tris šaukštus šerno tulžies vyrui, o moteriai – šernės, tris šaukštus maudos sulčių, tris šaukštus brienių, tris šaukštus salotų, tris šaukštus opijaus, tris šaukštus drignių ir tris šaukštus acto. Juos sumaišykite, šiek tiek pakaitinkite ir sudėkite į stiklinį indą, kad nusistovėtų, o tada įdėkite tris šaukštus į puodą gero vyno ir gerai išmaišykite. Reikia pastebėti, kad nors net ir atskirai paimti kai kurie šio anestetiko ingridientai yra mirtinai nuodingi (mauda, opijus ir drignė), receptas tarp Viduramžių gydytojų buvo gana paplitęs.
Apskritai, dauguma atveju gydymas, nors ir atitikęs tuometines teorijas apie žmogaus kūną, buvo veiksmingas tik placebo efekto dėka. Negalima nepastebėti ir to, kad nemažai daktarų gydymą siedavo ir su astrologija, procedūras taikydavo atsižvelgdami ir į žvaigždžių padėtį bei jų įtaką pacientui. Situacija po truputį keitėsi ir galiausiai Galeno mokymas buvo pradėtas vertinti gerokai mažiau, ypač Jeronimo Cardano ir Paracelso dėka.
Ankstyvaisiais Viduramžiais gydymas apskritai nebuvo laikomas mokslu. Kadangi daktarai turėdavo dirbti rankomis, ši sritis buvo daugiau priskirta prie amatų. Tik naujai atradus graikų ir arabų mokslo žmonių darbus mediciną imta labiau gerbti. XI-XII a. atsiranda ir pirmosios mokyklos: Salerne, Paryžiuje, Padujoje, Bolonijoje, Monpeljė bei kituose miestuose, dažniausiai universitetuose. Turėtų žinių pagrindą sudarė II a. gyvenusio Klaudijaus Galeno mokymas apie organizmą ir jį sudarančius keturis skysčius (kraują, flegmą, geltonąją tulžį ir juodąją tulžį). Būtent dėl to toks didelis dėmesys ir skirtas kraujo nuleidimui bei žolelių girdymui (kurio tikslas dažnai būdavo sukelti vėmimą). Galeno idėjos ilgą laiką nebuvo kvestionuojamos ir tik nuo XIV a. imta į žmogaus kūno sandara žvelgti šiek tiek kitaip. Prie to prisidėjo ir atlikti skrodimai. Taip pat vienuoliai ėmė kurti vis daugiau ligoninių, kurios užsiėmė tiek gydymu, tiek vargšų globa, ar veikė kaip prieglobstis keliautojams.
Jau, minėtas medicinos priskyrimas amatams dar kurį laiką paliko ganėtinai ryškų pėdsaką šios mokslo šakos raidoje. Nors žmogaus kūno pažinimas ir laikytas kilniu užsiėmimu, chirurgija vis dar buvo laikoma žemesnio lygio sritimi. Tai buvo ypač ryšku Šiaurės Europoje. Apskritai, kaip teigia knygos Bad Medicine: Doctors Doing Harm Since Hippocrates autorius Davidas Woottonas, paciento lietimas tapo nepriimtinu, tad populiarusis šlapimo tyrimas beliko vieninteliu leidžiamu metodu aiškinantis paciento ligos priežastis (be to ir vizitas tapo nebebūtinu).
Nutarus, kad reikia ne tik kraujo nuleidimo, bet ir operacijos, reikėjo išspręsti skausmo malšinimo klausimą. Tam buvo galima naudoti įvairius nuskausminamus gėrimus, kurių receptai atrodo gana egzotiškai: paimkite tris šaukštus šerno tulžies vyrui, o moteriai – šernės, tris šaukštus maudos sulčių, tris šaukštus brienių, tris šaukštus salotų, tris šaukštus opijaus, tris šaukštus drignių ir tris šaukštus acto. Juos sumaišykite, šiek tiek pakaitinkite ir sudėkite į stiklinį indą, kad nusistovėtų, o tada įdėkite tris šaukštus į puodą gero vyno ir gerai išmaišykite. Reikia pastebėti, kad nors net ir atskirai paimti kai kurie šio anestetiko ingridientai yra mirtinai nuodingi (mauda, opijus ir drignė), receptas tarp Viduramžių gydytojų buvo gana paplitęs.
Apskritai, dauguma atveju gydymas, nors ir atitikęs tuometines teorijas apie žmogaus kūną, buvo veiksmingas tik placebo efekto dėka. Negalima nepastebėti ir to, kad nemažai daktarų gydymą siedavo ir su astrologija, procedūras taikydavo atsižvelgdami ir į žvaigždžių padėtį bei jų įtaką pacientui. Situacija po truputį keitėsi ir galiausiai Galeno mokymas buvo pradėtas vertinti gerokai mažiau, ypač Jeronimo Cardano ir Paracelso dėka.